Mirante kaimukas - Apulijos regionas Žaidžiame Italiją
RIMANTĖ: Trys savaitės Italijos kulne prašuoliavo zovada :) Ką gi, svajojome pasivyti vasarą. Ir pasivijome. O tai, kas vyksta, norisi pavadinti „ŽAIDŽIAME ITALIJĄ“. Vyresnieji žaidžia mokyklą (Rojus lanko scuola materna, Gaja - scuola elementare), mes kartu su Mindaugu žaidžiame namus: apsipirkimą turguje (chi chi, turiu ten tokį gražulį malonulį dosnulį pardavėją), deginimąsi prie jūros, intensyvius savarankiško mokymosi italų kalbos kursus, flirtą su itališka virtuve... Vėja... Vėja tiesiog žaidžia :) Dievina smėlį, nesibaido aukščiausių uolų viršūnių ir rūpestingai padeda mums rinkti šiukšles (specializuojasi nuorūkų filtrų srityje)... Katinas? Jis visada ir visur su mumis - ištikimas it šuo :) Net „perlipo per save“ ir atėjo prie bangomis bauginančios jūros...
Kodėl „žaidžiame“? Juk kasdienybę mes paprastai aplipdome etiketėmis „pilka“, „niūri“, „sunki“, mes susikūprinę vėžliname per ją it per bekraštę dykumą... Užtat čia, kur esame dabar, rutina mums kaip žaidimas: lengva, skaidri, beprotiškai įdomi ir net verčianti aikčioti iš susižavėjimo. Skriejame per ją lyg žaidimo figūrėlės vos mestelėjus kauliuką - „6“. Drąsiai, džiugiai, smalsiai...
Na, iš esmės NIEKO YPATINGA, bet... kasryt mūsų kelias į mokyklą vingiuoja palei jūrą, pro šimtamečius alyvmedžius (Apulijoje išspaudžiama daugiausia alyvuogių aliejaus), įsuka į Maruggio, penkiais tūkstančiais gyventojų turtingą miestelį, kurio šaknys siekia Kryžiaus žygių dalyvių šarvus – išnešusiems juos iš mūšio lauko neprakiurdytus, užu nuopelnus buvo padalytos čia plytinčios žemės...
Ciao ciao, baci baci vaikams, ir keliaujame mamos rankų šilumą primenančios duonos arba ką tik iš medžio glėbio išsiritusių mandarinų... paskui namolio. O čia – kūrybinės kalvės :) Mindaugas piešia, aš rašau – suraizgėme ambicingą idėją paruošti spalvojimo/pasakų/užduočių/galvosūkių knygelę vaikams.
Vakarais visi draugiškai miname dviračius iki artimiausios kaktusų plantacijos (ten vaikai meistriškai žongliruoja pincetu lupdami vaisius) – kaskart maršrutas ilgėja, nes Gaja su Rojumi, įkrauti itališka saule, nenustygsta vietoje. Nenustojame džiūgauti ir mes, tik gal ne taip garsiai, nors, tiesą sakant, norėtųsi užklykti visa gerkle:
„GERAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA“.
