RIMANTĖ: Du mėnesiai mūsų puikiajame Apulijos rojuje.. bet, kaip žinia, net ir rojus nusibosta :D, o tuomet prisigalvoji esamų ar nesamų ramybės neduodančių „reikalų“...
Vakar kepiau picą. Kas gi čia tokio – miltai, vanduo, mielės, tuomet kildiname, kočiojame. Na, nesu specialistė, tiesiog šiek tiek mokiausi, šį bei tą mačiau, be to, užanty laikau norą pažaisti virtuvę :). Ir štai grįžtančią šeimyną pasitinka karštutėliai paplotėliai su dviejų rūšių sūriais. „Mm...skanu... bet norėtųsi kažkaip kitaip.. dar skaniau... gal šiek tiek kitokio pado, gal traškesnio?“ – garsiai galvoja Mindaugas. O aš iš piktumo garsiai pučiuosi it kalakutas... „SKANIAU??“
Svajojome išleisti Gają su Rojumi į itališkas lavinimo įstaigas. Jie jau ten, o aš... vieną dieną pastrikinėjusi iš laimės, kitą jau mūturiuojuosi abejonių skraiste.... oooo.... kaip čia taip, ar jie ko nors išmoks? Atsiverčiu Gajos namų darbus ir šiurpstu... eee... nieko nesuprantu, ji, panašu, irgi... O juk turi mokėti skaičius, aritmetikos veiksmus, itališkus žodžius (pageidautina rišliame pasakojime).. juk mokosi JAU DAUGIAU KAIP MĖNESĮ!!!
Ir dar – mūsų puikiosios ilgosios atostogos, kurias čia leidžiame. Jos juk privalo būti kažkaip įprasmintos, atiduotos ne veltui, o – bent jau blogiausiu atveju – natūrinių mainų pagrindu :))). Nepadoru net kam nors sakyti, jog mūsų dienos teka it medaus upė – saldžiai, lėtai, ramiai ir ... klampiai. JOKIO APČIUOPIAMO PROGRESO. Reikia KAŽKĄ DARYT!!!
Ir reikia ne bet kaip, o gerai, geriau, GERIAUSIAIIII!!!!! Būk pirmūnas, gražuolis-komjaunuolis, daug uždirbk, gerai renkis, palik po savęs prasmingą pėdsaką...Ūaa...Tas tobulybės siekimas – ne tik žavingas perpetuum mobile, bet ir kažkoks NEUROZĖS UŽTAISAS, sakyčiau. Nes nėra nė minutės poilsio, tik nepertraukiamas žiūrėjimas pirmyn, nematant to, kas yra po nosimi - čia ir dabar. Fui fui, ir už ką mums toks vargas?
Kadangi nuo savo vaikų pečių vargelį norisi nuimti, mokome juos... nesiekti tobulybės. Padarei? Puiku. Gražu. Gerai. Valgoma. Nuo kojų nekrinta. Namas stovi. Ir viskas. Jokių „o kodėl ne dešimtukas?“ arba „neblogai, bet gali ir geriau“. ŠIUKŠTU. Džiaukis šia diena, šia akimirka ir tuo, ką turi. Nes jei suksi galvą dėl to, ko neturi (geresnio pažymio, gražesnės kuprinės, naujesnio žaisliuko, ilgesnės kasos), tai ji visuomet bus susukta, veidelis perkreiptas iš nepasitenkinimo, o gyvenimas prabėgs vaikantis to vaiduokliško „–iau –iau...“ (it reklamos kokiuose 14,99 euro...)
REZIUMUOJANT: jei sumanysiu keisti picos papločio sudėtį, tai tik iš malonumo eksperimentuoti :P