RIMANTĖ: Kada keliautoją, su dėkingumu priimantį svečios šalies svetingumą (svečia – nuo žodžio svečias/svetingumas ar... svetimas?) pakeitė turistas, kuris už viską moka ir reikalauja reikalauja reikalauja, nepasivargindamas išmokti pasakyti ačiū vietos kalba. Kada gi garbingą keliautojo statusą pakeitė viską trypiančio it inirtusi dramblių banda turisto vaizdinys? To, kuris po savęs palieka šiukšlių kalnus ir... patenkintus vietinius paslaugų teikėjus, skaičiuojančius šimtines. Pasiūla sukurė paklausą ir atvirkščiai – įsisuko užburtas ratas...
Minties užuomazga jaukiai įsikūrė galvoje tada, kai skaičiau Jurgos Ivanauskaitės knygą „Kelionių alchemija“, o visu greičiu ėmė stiebtis aukštyn, trokšdama pasirodyti plačiajam pasauliui tuomet, kai jau beveik tris savaites gyvenome Italijoje ir kelias pastarąsias dienas kankinomės apimti nepasitenkinimo... Paradoksalu, ar ne? Svajonė kišenėje, o mes – toli gražu ne ekstazėje... Kodėl? Juk kaip tik keliautojui pažadėtas ypatingas išorinio ir vidinio pasaulio atsivėrimas... KELIAUTOJUI... bet ne TURISTUI... cituojant Jurgą, ... „toks turistas nevertas garbingo keliautojo vardo“... Pažvelgėme tiesai į akis ir pripažinome, kad virtome turistais, patogiai įsitaisiusiais už aklinos tvoros, nenueinančiais prie jūros, kepančiais blynus ir galvojančiais apie rytdienos meniu. Ar dėl to su trim vaikais važiavome beveik tris tūkstančius kilometrų?
Supratome tuomet, kodėl šeimininkė atsisakė mums išnuomoti būstą ne šešiems mėnesiams, kaip buvo tartasi ir derinta, o tik trims (sumokėjome išvis tik už du). Mus vedė Kelionių nerimo ranka. Nes mes – keliautojai. Ir kai nusprendėme patogų tingumą iškeisti į neapskaičiuotas klajones, apėmė jausmas, kurį jau nuo senų laikų intuityviai vadiname „esame teisingame kelyje“...
Tarėme sau, kad birželio 7 d. – po dviejų mėnesių nuomos - susikrausime daiktus ir pasileisime, kur akys veda. Kelionė visuomet nenuspėjama. Bet spėti ir nesinori, norisi leistis nešamai palankaus vėjo. Gerai jau gerai, yra ir navigacijos sistema, nors gal reikėtų orientuotis pagal žvaigždes ir saulės metamą šešėlį? Tačiau, ar žinome, kiek nukeliausime ir kur? Ir kur nakvosime – kempinge, laukuose ar svetingo nepažįstamojo namuose.
Ne, ir tas nežinojimas šiuo atveju primena transcendentinę palaimą... mes, iki smulkmenų planavę laiką, darbus ir svėrę svarstyklėmis makaronus, dabar su meile žvelgiame į atsiveriančią prieš mus nežinomybę...