RIMANTĖ: Rugsėjo 28-osios vakare atkeliavome į Italiją. Keistas jausmas – dublis antras, ar kažkaip panašiai... Visai prieš pat vidurnaktį pasiekėme Indrės namus (netoli Milano) – ir nuo šiol svetingumo aukščiausia išraiška man yra... termosas melisų arbatos, laukiantis nepretenzingai ir kartu taip jaukiai, kad net graudu darosi :)
Vaikai suguldyti į lovas, mums – atskira dvigulė, ech, gyvenimas nuostabus, o ir vaikai jau išmoko turiningai leisti laiką mašinoje. Tiesą sakant, aš ir pati mėgaujuosi tuo laiku, kai būname taip arti vieni kitų ir kažką veikiame KARTU: mokomės rašyti ne ranka, o KOJA (Alzhaimeris tikrai nebaisus po tooookių pratimėlių), miname mįsles a la „aria laukus ir suka ratus, kas??“, varžomės stengdamiesi pasakyti kuo daugiau žodžių su raide „S“, skaičiuojame Gajos pratybų matematikos užduotis, spalvojame, FILMUOJAME (auga du kinematografijos asai, kaip Dievą myliu :) jau vien ko verti Gajos monospektakliai prieš kamerą, o Rojus meistriškai fiksuoja kameros ir Vėjos flirtą), kutenamės, baramės, rėkaujame ir vėl bučiuojamės...