RIMANTĖ: Kaip sako mano geriausia begalinių pasiplepėjimų draugė Gražina, „kai imsi depresuoti, sugalvok, ką padariusi, išauginusi, iškepusi gali padovanoti, nustebinti, ir pamatysi, kaip depresūcha :) išgaruos“.
Ar pastebėjote, kad gyvenimas mums nuolat pasiūlo galimybę... duoti? Nes mūsų nuolat kažkas kažko paprašo. Garsiai ar nebyliai. Žmogus ar gyvūnas. Padovanoti gerą žodį, šypseną, duonos kriaukšlę, skirti laiko, padėti užnešti sofą, apsikabint, padrąsinti, pasistengti suprasti. IR NESITIKĖTI NIEKO ATGAL.
Atrodytų – ot, pasakiau čia didelę naujieną. Mes tikrai duodame. Bet... laukdami įvertinimo, padėkos, netgi apdovanojimo. SAU. Dar nemokame duoti dėl paties davimo. Per daug galvojame apie save ir apie tai, ką kiti mums PRIVALO duoti, dėl to – ar pastebėjote – ir jaučiamės tokie nelaimingi?
Kiekvienas viduje, likęs su savimi, žinoma, kad kiekvienas galvoja panašiai, tik bijo sau tai pripažinti, bijo save atseit nusiskriausti. Bet juk turi tik tiek, kiek sugebi duoti. Juk taip? :)