Dusetos, Aukštaitija, Lietuva Derliaus šventė Dusetose
RIMANTĖ: Paskutinis rugsėjo savaitgalis... lagaminai sukrauti, sumuštiniai sutepti, obuoliai dėžėse įkurti (jų laukė ilgaaaa ir sunki kelionė :) O vietoj išlydėtuvių ėmė ir nugriaudėjo Derliaus šventė. Viskas kaip reikiant: veisliniai ožiai, miežinis alus, kaimo kapela ir... tarp kitų įsitaisęs dailus mažytis prekystalis. Ant jo puikavosi išskirtiniai „produktai“: geltoni kaip auksas svarainiai, margos nelyginant genys pupelės, žvilgančios lygiašonės gilės...
Prekystalis mažulytis, bet pardavėjai sukosi net keturi: Deimilė, Laisvydė, Rojus ir Gaja.
Prekyba ėjosi kaip it iš pypkės – na, čia turbūt jau puikaus derybininko Rojaus nuopelnas, kuris, įvertindamas pirkėjo piniginės svorį, siūlydavo pirkti „už du arba už vieną“. Dauguma, žinoma, rinkdavosi „už vieną“. (Šiek tiek konkteksto: tėtis pamokė, kad svarainių indukas su kaupu – du litai, be kaupo – vienas. Visa ilga tirada buvo meistriškai sutrumpinta iki „kaip norite: už du arba už vieną?“).
Gaja ir Laisvydė, Dusetų Kazio Būgos gimnazijos pirmokės, priimdamos pinigus mokėsi skaičiuoti... „eeee... dvi stiklinės pupelių po du litus, gauname... keturis litus... REIKIA ATIDUOTI GRĄŽOS DUUU :)“ Arba pridėdavo ir svarainių, ir pupų, ir gilių, prikraudavo pilną maišą, skaičiuodavo skaičiuodavo ir entuziastingai paskelbdavo: „VIENAS LITAS“.
Užsidirbę pinigėlių (ir gavę atokvėpio valandėlę) jaunieji prekybininkai puolė juos leisti – Rojus prisipirko šautuvų, mergaitės lankelių, saldainių, apyrankių... Bandėm juos sugrąžinti prie prekystalio, bet aptarnavimo kokybė gerokai krito – akis buvo sunku perkelti nuo čiulpinuko prie pirkėjo veido, o ir iš rankų nesinorėjo naujųjų brangenybių paleisti. Kitą kartą teks atidaryti savitarnos „skyrelį“.
Pabaigai, žinoma, „topas“ :D
„Oi, šito nedėk, papuvęs,“ – sako dėdė pirkėjas. Laisvydė nustemba: „Jei nepatiks, galėsi išmesti“..
