2011.0830d.

Didžiadvaris, Aukštaitija, Lietuva Didžiadvario brangenybė

RIMANTĖ: Apie Didžiadvario kaimą, kuriame – DĖKUI ŽANETAI IR RYČIUI – leidžiame stebuklingas vasaras (sąskaitoje jau visos keturios), galėtumėm pasakoti ilgai ir daug... Apie trobą, kuri suręsta iš Pliaterių klėties rąstų, apie už lango tyvuliuojančius Sartus, apie grynakraujų žemaitukų kanopų dundesį ankstyvais vasaros rytais, apie žydinčių liepų svaigulį, apie kantrų ponį, ant kurio jodinėja vaikai, apie žemuogių pievelę, kuri neišsenka iki pat rudens...o SVARBIAUSIA... apie kaimynus. Ką ten kaimynus, iš tiesų tai – KAIMYNUS :).

Tokius, pas kuriuos norisi nueiti ne tik druskos, bet ir tiesiog pasėdėti ant suolelio. Tokie, kurie viską žino ir... visais rūpinasi – kiekvieną pastebi, pamoko, padeda..

Kažkurią vasarą su Žaneta juokėmės, kad kai tokie kaimynai šalia, galima ir trisdešimt vaikų užaugint, mat mažieji sukę apsukę vis pas Ragėnus lėkdavo, o ant jų stalo tuoj pat atsirasdavo papildoma lėkštė :)

Rojus apskritai mėgdavo pas Birutę Ragėnienę nuėjęs pasišnekėti. Apie viską. Tiesiog. O į jos kažkada pasakytą "kad aš jau sena", Rojus nesutrikęs pasitikslino: "TAI KAD NEATRODAI" :D Išvažiuodami apsiverkėme visi...

O dabar rašome laiškus ir žinome, kad mūsų laaabai laukia sugrįžtant...