Saragiolo kaimas - Toskanos regionas Ką verta nuveikti/pamatyti

RIMANTĖ: Na, mes jau dvi savaitės vis dar ten pat – Saragiolo kaimelyje :P, Sienos apskrityje, Toskanos regione, Italijoje. Apsišniukštinėjome aplinkui gan nuosekliai, tad lengva ranka bersime rekomendacijas lankytojams :)

Apie vyno kelią ir žymiuosius Chianti bei Vin Santo galite pasiskaityti internete, miestelių švenčių kalendorius irgi ten pat, o va mes parekomenduosime šalia Saragiolo esančio miestelio Santa Fiora ( liet. Šventa gėlė) bažnyčią – ten porcelianinės skulptūros, kurių grožis jaukus ir trapus.

Parco della Peschiera (a la Žuvų parkas) – tame pačiame Santa Fiora galima susipažinti su žuvivaisos subtilybėmis :) Tvenkinyje laigo vaivorykštiniai ir lašišiniai upėtakiai beigi povandeninio laivo dydžio eršketai, šalia kurių sukiojasi antys bei gulbinas Romeo (gavęs išskirtinį vardą, nes aistringai puola gnaibyti parko lankytojus) – visus juos galima šerti duona, mėgautis medžių pavėsiu, žiūrėti stendus su žuvų veislyno nuotraukomis ir schemomis, vaikščioti per mažučius tiltelius, o pailsus prisėsti su sumuštiniais.

Parco Faunistico Del Monte Amiata (Gyvūnų parkas) – ranka pasiekiamas nuo Saragiolo. Galima pamatyti (arba nepamatyti, jei kaip mes išsiruošite per pietų metą, kai visi normalūs gyvūnai mėgaujasi SIESTA) vilkus, elnius, stirnas, arklius bei asilus. Pastaruosius užtiksite bet kokiu atveju – nes jų gardelis malonaus akimis aprėpiamo dydžio. Beje, paširdžius, kaip ir rankų pirštus tikrai pakutens mažučiukų asiliukų nosys – jie tokie mieli, dryžuoti ir kailiniuoti... O ir jų mamytės kerinčiai barzdotos ... ir tėvelis gąsdinančiai balsingas... i-haaa i-haaaa

Dar tame parke auga gausybėėėė trešnių... kurių sezonas dėl vėsesnių platumų vis dar tęsiasi, ty. apima laiką iki pat liepos vidurio.

Budistų pagodos (Marigar vietovėje), ar kaip jos ten – taigi jau trisdešimt metų benduomenė švęs. Rado vietelę tarp kalnų, pasistatė riestastogius namelius ir sau medituoja kaip kokioje Tibeto aukštikalnėje. Ir rmokytoją karts nuo karto pasikviečia, kad „updatintų“ budistinių pasiekimų duomenis. Tad jei Toskanos kalnų vingių užsupti pajusite, kad atsiveria trečioji akis/čakros ar kt. (nepainioti su pykinimo piepuoliais), bendraminčių rasite ;)

Etruskai – mįslingoji senutėlė civilizacija, kurios nekropolių, o gal AKROPOLIŲ? :P vis pasitaikydavo pakeliui, žvalgantis po Toskaną. O mes vis atidėdavome jų lankymą, nes keliaudavome iš kokio nors gyvųjų miesto, kurio žavingos, tik kokiu tūkstantmečiu vienu kitu jaunesnės gatvelės mūsų kojas būdavo išmankštinusios iki „vos pašliaužiu“ aukštumų.

Atidėjimas tik subrandino mūsų nusiteikimą – štai visai švieži neeilinės pažinties įspūdžiai iš maždaug 30 km nuo Saragiolo esančiųjų įdomybių. Orientyrui – miestas Sorano (ieškoti Via Cava di Rocco) ir kaimelis Sovana (ieškoti Parco degli Etrusci) Nagi nagi, PUIKIAUSIAS IŠ PUIKIAUSIŲJŲ (čia taip italai kiekvienas savo reikalą giria – ar tai būtų kilogramas persikų, ar akmeniniai senovinius kapus saugantys liūtai, ar žolės pjovimo įgūdžiai) akmenų, tufo, urvų, kapų ir kt. rinkinys.

Kaip nekukliai pasakojama, nuo tos vietos ir prasidėjo Italija. O mes ten atradome... Sakykite, kas iškyla prieš akis sulig žodžiu „kelias“? Tu numegzk man mamą keliąąąą... Vieškelėlis smėleliu nupiltas... Nemesk kelio dėl takelio... Ir vis kažkas plataus, atviro, su vaizdu į jūrą/kalnus/žaliuojančius laukus...

Taigi, radome... KELIĄ?... Kartais iki dvidešimties metrų GYLIO, trejų metrų pločio ir dviejų kilometrų ilgio.

Smalsu, ką jis reiškė ir kaip atrodė prieš... purtau ranką prie pakaušio/viršugalvio/ausies – dar vienas smagulis gestas, reiškiąs DAUG DAUG DAUG – metų, kai juo žingsniuodavo etruskai iš/į Nekropolį. Dabar gi jis – žalias ir dar kartą žalias. Išgremžtas „minkštoje“ tufo uolienoje, su lietaus vandens nutekėjimo grioveliais, vingiuojantis nesuskaičiuojamais vingiais, tūkstančių pėdų numintas, gal ir rankų nuglostytas, su pakeliui pasitaikančiais „kambarėliais“, kuriuose, mūsų nuomone, piligrimai, eidavę lankyti kapų, sustodavo atsigaivinti, paplepėti, nusipirkti kokių šviežiai spaustų sulčių/austų užklotų. Mes nusileidome juo žemyn, sugrįžome, tiesa, jau nebe taip entuziastingai, o mintyse kažkas liko... tarsi neatsakytas klausimas... tarsi pasikeitęs KELIO suvokimas... oi, tie etruskai... reiks pasidomėti išsamiau...

Bagni San Filippo – karštųjų Saturnios versmių pusbroliai. Gal ir ne tokie patogūs bei prabangūs pasirinkimo galimybėmis, bet užtat gražūs nelyginant pirmasis sniegas. Aliuzija ne šiaip sau – netgi gydomasis purvelis tose vietose elegantiškai baltas kaip ir akinamai spindinti balta uola, kurią nulipdė kantrūs mineraliniai upeliai. O jau kriokliai kriokliai... Persipynę su augalų žaluma, geležies rudumu, akmeninių raštų pilkšvais pustoniais, drąsiai šniokščiantys numatyta kryptimi, jaukiai susirangantys mažuose it kūdikio pėdutė įdubimuose ar nurimstantys „voniose“. Ėjau ir žiūrėjau, žiūrėjau ir ėjau, net pamiršau maudynes, kurių tikėdamiesi ten ir atkakome... Ir dar – BŪTINA tiesiog pasivaikščioti po mišką bei prisirinkti aviečių, gervuogių ir žemuogių. Rudenį (spalio mėn.) – būtiniausiai kaštainių. Mes jau laukiame spalio mėnesio ir planuojame apsirūpinti keletu maišelių žiemai, nes sako, kad jie kaloringi tarsi koks majonezas – apsauginiam sluoksniui auginti kaip tik.

Beje, tuose miškuose, kuriais apaugusios visos Monte Amiata apylinkės, netgi, sakyčiau, GIRIOSE yra įdomiausių pastatų. APLEISTŲ. Kyštelėjome nosį į vieną tokią abatiją – didžiulį statinį, su dirbtuvėmis lauke ir dar kaži kuo.... Mhmm... It pasižvalgymas po rakto skylutę... Į PRAEITĮ... Varstėme su Karina vienas dureles, kitas, trumpam atsidavėme labirinto jausmui, skaičiavome paliktas (ant grindų!) sriubines lėkštes, vienišus paveikslus, svėrėme svarstyklėmis, išbandėme krėslo minkštumą (lovų nebeužtikome, tik čiužinių porelę), pabandėme parinkti batams porą (visi kažkodėl tik po vieną), apžiūrėjome 6-ą dešimtį bebaigiančią „skalbiankę“.

O čia - ant vąšo kabantis baltas chalatas – tarsi vienuolis bitininkas (sprendžiam iš ranka surašytų medaus kainų) jį nusirengė ir išėjo nusipirkti laikraščių. Tuoj grįš... nors va, paskutinysis spaudinys baigia sudūlėti laukdamas, kol jį kažkas paims į rankas... jau beveik dešimt metų....