Netoli Saturnia miestelio - Toskanos regionas Atrastasis rojus

RIMANTĖ: Ką gi, ką gi, visiška avantiūra – turbūt taip būtų galima pavadinti dabartines mūsų gyvenimo sąlygas.

Gyvename… palapinėje :) Nuostabiame alyvmedžių sode, iš abiejų pusių matosi kalnai, ant jų – miesteliai: Saturnia ir Montemerano, o aplink driekiasi vynuogynai, kažkokių grūdinių kultūrų laukai ir kaimo turizmo sodybos su visais žemės apdirbimo agregatų paradu.

Erdvė čia akimis neaprėpiama, žodžiu, tokia, kurioje patogiai telpa visi – ir vabalai, ir skruzdėlės, ir žvirbliai, ir mes su savo „ūkeliu“ (Lego kaladėlės, baseiniukas, džiūstantys skalbiniai, pilnos košės lėkštės ir krūva kitų svarbių daiktų daiktelių)

Iki karštųjų versmių – trys kilometrai mašina, o tiesiai, spėjame, apie kokį kilometriuką būtų – kaupiamės miklinti kojeles. Kas gi tos karštosios versmės? Tokį klausimą pati užduodavau sau jau kelerius metus, o pamačiusi ( nė kojos piršto neįmerkusi) pamilau iš pirmo žvilgsnio. Ir gražu, ir šilta, ir net paplaukioti galima.Ir, pasak žinovų, gydo įvairias odos ir ne tik ligas.

Maistą verdame lauke, prisijungę prie rozetės buvusiame ūkiniame pastate, kuriame dabar šauniai nardo kregžutės ir mūsų vaikai. Pastarieji mielai naudojasi visokiomis durimis durelėmis, tvoromis ir panašiais laipiojimo/landžiojimo įrengimais.

Ten pat krauname ir kompiuterį, o vandens, kuris bėga iš čiaupo ir tuo pačiu iš kalnų, atsinešame penkių litrų talpos plastikiniuose buteliuose.

Prie namo, kuriame gyvena šeimininkai (rumunė ir italas, jei kam smalsu – ji jau dešimt metų Italijoje, jai penkiasdešimt, o jam – apie kokia šešiasdešimt ar daugiau), auga daugybė puikiausių trešnių medžių…. Mmm… iš užuominos turbūt supratote, kad sukę apsukę trešnaites lesame ir mes – per dieną turbūt po kokį kilogramą…pusryčiams, pietums beigi vakarienei ir… laukiame persikų, skaniai pūkuotųjų ir daug žadančiai nokstančių.

Rytais einame pasivaikščioti su katinu – per visą alyvmedžių giraitę, iki taško, kuriame susikerta dvi tiesės: mūsų ir dviejų garsiai kauksinčių šunėkų. Tuomet katinas pajuda zigzagine laužte atgalios prie palapinės ir ramiai laukia mūsų sugrįžtančių. Ir apskritai jis pavydėtinai ramus net ir ekstremaliose situacijse – pavyzdžiui, kai nešėmės jį it katę maiše – kuprinėje kalnų takeliais į uolėtą paplūdimį.

Vakarais grožimės jonvabalių neriamais raštais – prie kiekvieno alyvmedžio jie nepailsdami švelniai žybčioja pasakodami mūsų vaikams pasakas prieš miegą...

Kas gi dar? Ant “bulkos” tepame šeimininkės dovanotą persikų, melionų, ROŽIŲ uogienę, ir dėkojame Kelionių dievams, kad atvedė mus į tokį Rojaus kampelį su neįtikėtino svetingumo žmonėmis, kurie sako “mums nereikia jūsų pinigų, mes visko, ko reikia, patys turime ;)” – va čia tai požiūris, ar ne?

Priešistorė? Kažkaip labai planavome keletą dienų pabūti prie jūros ir paskui ieškotis, kur nusėsti išsinuomojant kambarį/butą.. tačiau ėmėm ir atsiradom kalnuose :).. ir čia vakare vėl sustojome paprašyti žmonių leisti pernakvoti pas juos sode.. po to paprašėme dar vienos nakties.. o po to sakom, ech, čia taip gera prie tų versmių, o jūroje dar nedaug maudomės - šaltoka, tai gal pabūnam.. Aš, baisiausiai jaudindamasi, (kaip eidama darbintis ;) ) nuėjau paprašyti pasilikti dar.. mėnesiui…

P.S. teisingai galvojome, kad norit rasti gerą vietą gyventi reikia važiuoti, žiūrėti, kalbėti su žmonėmis ir.. neštis Vėją, kurios keturdantė šypsena pakeri akimirksniu.

Ir dar – esame visiškai išgydyti nuo planavimo ir prasmingo laiko leidimo ligos :). Nes supratome, kad planai keičiasi be jokio plano, o prasmė yra tiesiog būti :D Gyvename absoliutinėje akimirkos žavesio monarchijoje ir panašu, kad atrandame pažadėtąją KELIAUTOJŲ žemę.