RIMANTĖ: Ai, sulig atgimstančia gamta užplūdo mus savimeilę glostantys pasiūlymai/užsakymai iš Lietuvos. Vienas pageidavimas buvo... straipsnis apie mūsų kelionę. MŪSŲ KELIONĘ.
Net sulaikiau kvapą. Tada puoliau rašyti neskaičiuodama valandų ir Rojaus zyzimų leisti prie kompo ar Gajos prašymo duoti valgyti. Deja, koks nuviliantis buvo rezultatas! Ar kelionės neįmanoma sugrūsti į penkis lapus, nes ji ima spausti skaitančiojo smegenis it paauglį per mažas drabužis, ar tiesiog nemoku rašyti apie save? Draugė (ačiū, Gražina ;) pakomentavo: „blogą rašai „ant šviežių įspūdžių“, o straipsnyje justi, kad DIRBI“.
Kaip pirštu į akį. Bet juk aš tokį darbą myliu. Juk myliu? Ar tikrai? Ot ir ne :P. Tiesą sakant, jau seniai audžiu mintį pabėgti nuo kūrybiškojo rašymo. Skuosti tolyn neatsigręždama. Tapti ramiu varžteliu dideliame mechanizme ir penktą valandą popiet uždaryti duris darbui. Darbui darbui darbui. Ne pati čia tą darbą viduryje itališkų atostogų išsitraukiau – tėvai, giminės ir draugai kaip susitarę klausia, kada grįšime ir ką dirbsime grįžę?
Vat tos mintys apie nugaros lenkimą grįžus, matyt, ir pakišo koją mano Mūzai Įkvėpėjai. Ji ne šiaip sau užkliuvo už „padnoškės“, o bumbtelėjo kaip Vėja prieš kelias dienas ir nusibalnojo nosį. Tada „ryškiai“ įsižeidė, apsisuko ir išėjo. Kaip susigrąžint?