Mirante kaimukas - Apulijos regionas Nuotykių metamorfozės
RIMANTĖ: Kuo jums kvepia žodis “nuotykiai”? Ką ten kvepia, čia visos penkios juslės kimba į darbą: skamba kupranugarių bliovimas, skruostą kutena karštas vėjas, akys neaprėpia neartų dirvonų, šnervėse siaučia kvapų taifūnai, o ant lūpų tūpia sūriai aitri kaip keliautojo prakaitas patirtis . Tiesiog DRĄSIUJŲ KELIAI.
Ir aš tais keliais kažkada klajojau... Gal ir ne taip seniai... Bet... kadangi manoji neramioji keliautojos esybė apaugo namų šeimininkės gyvenimo būdu kaip kad smiltelė perluotės kriauklėje apauga perlamutro sluoksniais, tai ir manųjų nuotykių amplitudė sukosi sukosi ir susisuko puodo dugne…
Taigi taigi, ėmiausi iš peties tos „cucina povera“ (liet. vargo virtuvė, bet man mieliau skamba „vargšė virtuvė“ :P), kuria garsėja mūsų gyvenamoji vieta – Apulijos regionas. Esmė trumpai: apuliečiai entuziastingai verda, kepa, troškina arba net vartoja termiškai neapdorotas įvairiausias.. eee… žoles ir derina jas prie makaronų/mėsos/kitų žolių/tiesiog alyvuogių aliejaus ir pan. Be abejo, bepigu, kai tos visos žolės yra tavo kraujuje nuo Kryžiaus žygių laikų, o visai kas kita, kai nežinai, už kurio galo tą žalią atsikišimą jamt. Bet užtat garantuotas NUOTYKIS. Adrenalinas, azartas, avantiūra. AMMmmm.
Pankolis žaliai
Pirmasis nuotykis – pankolio prisijaukinimas. Tai toks baltas gumbas su švelniu anyžių kvapu. Puikusis buvo vartojamas… žalias. Na, kadangi gavau ją dovanų iš savo simpatijos - gražiausio turgaus pardavėjo, teko pasitiekti tokiame padaže kaip… SAVITAIGA… krimst… mm… skanu skanu… krimst krimst… mhm… dar skaniau… Mindaugai, nori paragauti? Ne???!!! KODĖL? Ar tau pardavėjas nepatiko??? Skanumėlis neišpasakytas... grm grm...Bičiulės iš italijos parekomendavo pankoliui kompaniją: apelsinai, juodosios alyvuogės, alyv. aliejus ir balzaminis actas. Neblogai neblogai, bet... šiaip graužti kažkaip... romantiškiau :D
Cichorellos virtai
Pakeliui prie mūsų kaktusų plantacijos yra toks laukas, kuriame auga, kas tik nori – suprask – neprižiūrėtas visai laukelis, pats sau vienas paliktas. Važiuoju čia kurią dieną su vaikais, ogi žiū – pora solidaus amžiaus tūpčioja ten, kažką pakrapšto, į maišelį įsimeta. Smalsumaaaaa :). Metam dviračius ir keliaujam pasiįdomauti. Italai mielai pasakoja, rodo ir net padovanoja solidų laimikį – žalių lapų kuokštelį, pridėdami meiliai skambantį pavadinimą - Cichorella :). Mano įtarimas pasitvirtino – tai ir Lietuvoje auganti paprastoji trūkažolė, arba cikorija. Miestelio turguje parduoda ją užaugintą darže, diiiideliais lapais ir vadina cichoria. Na, taigi puikiausia visokių sriubų palydovė. Mūsų atveju – žirnienės. Tiesiog lapus rūpestingai nuploviau ir sumečiau su kitomis sudėtinėmis dalimis į puodą, viriau apie dvidešimt minučių.Dar tame pačiame lauke auga... mmm... usnis... taip, ta dygliuota gėrybė, kurios mėsingus lapus, pasirodo, nuvalo ir kepa su mėsyte orkaitėje. Šiam žygiui dar kaupiamės...
Ausytės ir ropytės
Rimčiausiam kulinariniam nuotykiui mūza įkvėpėja neatlygintinai pabuvo mano mieliausioji kolegė Victoria Mele (jei tiksliau, tai jos tinklaraštis http://italianswife.blogspot.com) Na, kas gi galėtų likti abejingas puikiajai senosios animacijos „šaknelės ir viršūnėlės“ retrospektyvai, che che.Recepto neperrašinėsiu, tik norėčiau diskusiją užvesti. Na, pagaminau makaronus ausytes su ropyčių lapeliais ir žiedeliais, patiko LABAI O LABAI, tik kam ten tie ančiuviai? :) Su Mindaugu pafilosofavome, kad, matyt, tais senais vargingais Italijos pietiečių laikais, kai žolės užimdavo devyniasdešimt procentų dienos/savaitės/mėnesio valgiaraščio, labai norėdavosi kažko „dėl kvapo“ :). Mėsa aiškiai buvo „iš fantastikos srities“, tai bent žuvikės uodegaitę įsimesdavo - vis kas už dantų užsikabindavo... O apgaulingas kvapas padėdavo pilkąsias ląsteles nuteikti „skanėstui“ :) Taip ir liko...
