Mirante kaimukas - Apulijos regionas Pristatome Lietuvą

RIMANTĖ: Pasiimant Rojų iš darželio, jo grupiokės puldavo čiauškėti „kaip kalbi, kaip kalbi?“ Nepatingėdavau pritūpusi paaiškinti, kad kalbu lietuviškai ir esu iš Lietuvos. Rezultatas? Kitą kartą smalsutės vėl blizgindavo akutes ir neleisdavo praeiti :D. Gerai gerai, supratau - darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim, ar ne?

Tad nuo šiol mūsų darbas puikuojasi prie įėjimo į Rojaus grupę, o vaikai (ir tėveliai) gali sužinoti apie Lietuvą (ir Italiją) tai, kas svarbiausia ;) Kiek kurioje šalyje žmonių, ir kad vieni mėgsta legendą apie Romos vilkę, o kiti – apie Geležinį vilką, kurie yra arbatos gėrėjai, o kurie – kavos gerbėjai, pastarieji taipogi ir futbolo aistruoliai, kai anieji „savo ateities be krepšinio nemato“. Ir dar kelios smulkmenėlės beigi žodynėlis.

Na, kad kada nors, sutikę kokį lietuvį ir išgirdę „Lituania“, neimtų sutrikę linkčioti galvos ir kaltai šypsotis, o drąsiai sakytų „labas“, „ačiū“ ir „mama tėtis“ :)

P. S. šiaip jau kai kurie turgaus prekeiviai akivaizdžiai užsiima savišvieta – vieną kartą paklausę, iš kur mes, kitą jau patys pasako, kad Lietuvoje dabar žymiai šalčiau, arba leidžiasi į diskusijas apie baltų-slavų-romanų kalbų grupes. Miela.