RIMANTĖ: Jautri tema, nes gal ne iki galo ją pažįstu. O antra vertus, visai kasdienė, nes kiekvienas iš mūsų yra pasijutęs bent jau ne toks (gražus, pinigingas, laisvas, įdomus/protingas, geras) kaip kiti. Tikrai tikrai, juk neveltui vienas mano pažįstamas, kurio el.pašto adrese akį traukia žodis KitoKs, buvo subūręs KitoKius po vienu virtualiu stogu ir realiais susitikimais.
Tačiau šįkart norėjau papasakoti apie neįgaliuosius. Žinoma, geriau tai padarytų Gaja, kuri mokosi kartu su jais ir karts nuo karto namie mielai pažaidžia gyvenimą „ratukuose“, pasiskolinusi vežimėlį iš Vėjos. Tada mes Gają vežiojame po namus, ji bando žaisti, valgyti ir... netgi miegoti sėdėdama.
Tik pradėjusi eiti į mokyklą, mūsų vyresnėlė sėdėjo šalia Dauno sindromą turinčio berniuko Vincento. Puikus sprendimas, nes su Vincentu dirba mokytojos padėjėja, kuri nuolat yra šalia ir paaiškina bei padeda suprasti dėstomą medžiagą. Tad ir mūsų dukra žymiai lengviau adaptavosi, greičiau išmoko kalbą ir – ak ak – nejautė streso būdama kitokia (kitatautė, kitakalbė, šviesiaplaukė, aukštaūgė ir t.t.t.t.t.). Tuo pačiu ji mokėsi ir Vincento kalbos: savitų gestų, garsų, juoko. Šioji kalba, tikiu, jai pravers gyvenime nė kiek ne mažiau nei italų.
Vilniuje yra (kiek žinau) tik viena mokykla, kurioje kartu mokosi ir neįgalieji. Tiesą sakant, į ją vienintelę ir užrašėme Gają. Nuomonių dėl mūsų pasirinkimo, žinoma, būta ir esama visokių. Bet juk ir mes visokie: tokie ar netokie, o gal visgi kitokie?