Toskanos ir Ligūrijos regionai Iš Toskanos į Ligūriją

MINDAUGAS: Po trejeto savaičių pas Kariną Saragiolo kaime išvažiavome.. prie jūros.. pakeliui aplankėme SIENĄ.. nepaprastai gražus miestas, tačiau pilnas turistų.. dėl to ilgiau pabuvus labai išvargina minios.. pagaliau privažiavome SAN GIMIGNANO po beveik mėn. laiko.. miestas kaip ir visi kiti :).. garsus tik savo trylika bokštų... bet vėlgi tie bokštai gražūs kai nesi mieste.. žiūrint iš šono.. nes miestas, tikriausiai kaip ir kiti sezono metu pilni triukšmo, žmonių, suvenyrų parduotuvių (iš kurių sunku ištraukti mūsų vaikus).. pravažiavome FLORENCIJĄ (kadangi vaikai miegojo, o už lango siaubingas karštis nutarėm nevaikščioti.. pavažinėjom mašina.. ir todėl nieko nepamatėm :] ), PIZĄ (pro mašinos langus pažiūrėjom į Pizos bokštą) ir kadangi jau tikriausiai kokiam penkmečiui prisisiurbėm visokiausių architektūrų nuskubėjom.. į kalnus.. SAN CARLO TERME.. galvojome, kad vėl pataikysime į šiltus terminius vandenis ir galėsime prisipliuškenti, tačiau.. pasitiko tik kranelis iš kalno vidurių (veikia nuo 9:30 - 16:45val.).. mineralinis vanduo.. šalia didelis pastatas su treniruokliais, masažistėmis ir kitu kraneliu.. atsigaivinti nuo tų pačių treniruoklių ir masažisčių.. o gal ir kainos už visa tai.. miestukas ant kalno, apačioje jūra.. vakaras buvo labai gražus.. vyko ir miestuko (greičiau kaimuko) šventė.. rinko gražiausią šeimą.. kadangi palapinės pastatytos parke nebuvom priregistravę - likom be apdovanojimų..

CARRARA.. garsi savo baltu marmuru.. ir didžiausiomis Europoje kasyklomis.. buvom įlindę į vieno kalno vidurius, kurie tokiais 20 tonų stačiakampiais įspūdingai išmėsinėti.. aplinkui laiptuotai nukasinėti kalnai, daug daug baltų dulkių, įvairiausio dydžio marmuro gabalai mėtosi.. visur.. tik imk, verskis į kokį fiatuką ir vežkis kūrybinėms reikmėms tenkinti.. dulkėse ir muziejus.. pamatėm kaip senovėje su tokiu ale geležies pjūklu stumk-trauk pjaudavo kalną po du žmogus.. iki 8cm per dieną (dabar pjaunama 8cm per minutę).. ir tik tada suvokiau KELIĄ IKI SKULPTŪROS.. niekada apie tai nepagalvojau.. beje, marmuro kasėjai kasdien po akmenaitį namo parsinešdavo, o kai sukaupdavo pakankamai, žiū ir namelį susilipdydavo.. jei bekasant koks marmuro gabalas ant galvos nenukrisdavo.. bubum..

Marmurinių dulkių nusiplauti važiavome į Ligūrijos regioną, Cinque Terre (kaimai „Penkios žemės“).. Jie žymūs į pasaulinių vertybių sąrašą įtrauktu žmogaus rankų sukurtu peizažu.. tokiais vynuogynų laipteliais ant uolų.. kažkodėl sumąstė įsikūrėliai, kad reikia namus statytis ant stačiausių įmanomų uolų.. ten pat ir vynmedžius sodinti, o su išoriniu pasauliu susisiekinėti vandeniu.. na, ekstra atveju, nupėdinti uolomis iki kaimyninio kaimelio druskos pasiskolinti..

Kadangi norėjome penkias žemes apvažiuoti traukiniu (visai nesenas įdiegimas), apsistojome PORTOVENERE.. Pačios Veneros garbei pavadintame miestelyje ant jūros kranto.. Vieta, kurioje užsibuvome ir ilgiau, nes kažkur netoli.. už mašinų stovėjimo aikštėlės tvoros.. karinė bazė.. jie vieną rytą ten treniravosi šaudyti iš patrankų.. o mūsų ramiai vaikštinėjantis katinas.. dingo.. tiesa, atvažiavus vakare kaip kokia marmuro skulptūra sedėjo ant uolos krašto ir mūsų laukė.. visą kitą dieną iš mašinos nesiveržė (paprastai reikia saugoti, kad tik neišbėgtų).. taigi penkios žemės.. dieną lijo, tai mes ir važinėjomės traukiniu tarp tų penkių žemių.. tiksliau kaimukų, esančių ant jūros kranto.. vienas su kitu jie sujungti ilgesniais ar trumpesniais pėsčiųjų takais ant uolų.. palei jūros krantą..

Prasiėjome tik trumpiausiu (20 min.).. meilės taku.. būtinai ten sugrįšime (kai vaikai paaugs.. o gal vieni :] jei seneliai priglaus anūkus keletui savaičių) ir skirsim daugiau laiko kitiems takams.. tiesa, mums Portovenere labiau patiko, nei penkių žemių miestukai.. nors gal reikia saulėto oro ir daugiau laiko pasivaikščioti kalnais, takais ir takeliais.. užkanduką suvalgyti, vyno išgerti..

O šiuo metu, kadangi buto nuomos kainos "nesveikos", gyvename palapinėje MARINA DI MASSA kurortiniame mieste... kuriame yra jaukiausias mūsų matytas parkas su laisvai lakstančiais TRIUŠIAIS.. Ten per pusryčius paleidžiame savo katiną pasiganyti, kad jam visą dieną netektų kepti mašinoje.. vėliau prisiplaukioję jūroje ir prisideginę ateiname pietauti.. ir ne tik mes... parkelyje pietų ir popietės metu susiduria KETURIOS KASTOS: afrikiečiai, arabai, čigonai ir mes..... /išvardyta abėcėlės, šiukštu ne HIERARCHIJOS mažėjimo tvarka/

Nepagalvokite apie tikrą „susidūrimą“ – anaiptol – veiksmas ant žolytės švelniai primena ruonių gulyklas... iš pradžių įsaulyje kaitinamas vienas šonas, paskui ir kitas... kramsnojami sumuštiniai... kažkas meldžiasi, kažkas skalbia drabužius... geriamojo vadens čiaupukas trykšta amžina versme... pusnuogiai basi vaikai (ne tik mūsų :P) ant laipynių/supynių.. gaudo triušius :)..

Po to vėl jūra.. vakare, kai parkas ištuštėja, o katinas būna pasiruošęs sugrįžti mašinon.. važiuojame nakvynės vieton... pabūsime čia pakol gera.. po to važiuosime kitur.. nesakau kur, nes ir patys nežinom :)..