Mirante kaimukas - Apulijos regionas Vaikų pasiekimai. II dalis
RIMANTĖ: PASIEKIMAS BENDRAS: komandinio darbo organizavimas ir funkcijų pasiskirstymas. Pyragų ar blynų tešla tapo trijulės kolektyviniu darbu – net susipeša, kuris ką maišys ar pils. Festivaliai – muzikos, eglutės girliandos ir šokio šou – taip pat jungtinių pajėgų sklandūs projektai. Lipimas tėvams ant galvų, nugarų ir visur kitur – irgi strategiškai kartu.
GAJA
Klausiate, kaip pirmokėlės mokslai? Įvertinimai – aštuntukai. Tiesą pasakius, mums tie pažymiai „iki lemputės“ :P, šiuos metus „užskaitome“ kaip neįkainojamos patirties. Taip pat ir Gaja – ji jau suprato, kad mokosi ne dėl pažymio, mokytojos nepykimo ar tėvų džiaugsmo, o dėl pačios savęs. O namų darbai duoti pasikartoti išgirstą medžiagą, ir jei tėtis už ją rašys raidę B, tai tėtis ir mokės ją rašyti ;). Tad po kelių tokių bandymų ir argumentų, kad KITIEMS VAIKAMS TĖVAI TAI PADARO.... Gaja nukreipė energiją kita linkme, ir dabar jau rašo greitai, gražiai ir taisyklingai, skaito bei supranta tekstą – taip pat. Ir, kas svarbiausia, ji tuo MĖGAUJASI.Žinoma, Gaja džiaugiasi, kai namų darbus ruošiame visi kartu prie vieno stalo. Rojus piešia, Vėja jam padeda, Mindaugas prižiūri, kad Vėja Rojui nepadėtų per daug. Na, o mes su vyresnėle kremtame italų kalbos užduotis. Jauku, vieninga ir naudinga.
Iš praktinių pavyzdžių - druska pasibaigė, jau įtraukėme ją į pirkinių sąrašą, o Gaja sugalvojo, kad galima druskos pasigaminti patiems. Su Mindaugu nuėjo iki jūros, pasisėmė vandens ir – vualia – pakaitinus išgarino solidžią sūrią saujelę.
Dar ji leidžia pasakų knygutes – sulanksto ir susega lapus, o ten surašo mielas istorijas, nupiešia veikėjus. / O vietoj „k“ rašo „c“ – chi chi, bus darbo persiversti./
Arba surenčia sceną su tikru apšvietimu ir vaidina begalines istorijas (turbūt iš savo būsimų tikrų knygų :))
ROJUS
Knygelių kepimo bacilai neatsispyrė ir Rojus, be to, pats sumąstė, kad knygelę Italijoje reikia leisti... itališkai, nes kitaip, lietuviškai, nesupras ir nepirks. Rojaus prekybininko gyslelė neįtikėtinai gaji – per vaikų gimtadienius jis turi planą pardavinėti apyrankes ir karolius, turguje – nuo medžių (kaimynų) nuskintus vaisius ir pievose surinktas gėles. Ir apskritai - dažna frazė jo lūpose yra „...bet juk galime tai PARDUOTI...“Kadangi oficiali mūsų šeimos pozicija – ką gali pasidaryti pats, nieku gyvu nepirk :), tai mūsų sūnui tenka pasukti galva, kaip gauti čipsų, saldumynų ir kt. Jis ir sugalvoja: čipsus – kepti iš plonai supjaustytų bulvių, saldainius – gaminti iš citrinų sulčių ir cukraus, ledus – taip pat, limonadą – iš gazuoto vandens ir apelsinų.
Kurį čia rytą pramiegojome, teko mikliai suktis, mobilizuotis ir... šį bei tą nuveikti mašinoje. Rojus piešė, Gaja gyrė. Kai Gają išleidome į mokyklą, liko nuspalvoti piešinuką. „Mama, bet aš neturiu žalios...“, - su potencialiai graudžia nata nutęsė Rojus. „Taip, bet tu turi MĖLYNĄ ir GELTONĄ“, - pamokomai/paskatinamai ištariau aš. „Nežinojau...“, - nusišypsojo jis. „Aha, o dabar VISADA atsiminsi, nes ta spalva bus tavo vieno ryto Italijoje spalva...“ – ir jam, ir sau pasakiau aš.
VĖJA
Žinoma, prie didžiųjų itališkų pasiekimų įrašysime tai, kad Vėja būtent čia pradėjo vaikščioti (ir puikiai ištobulino šį gebėjimą skuosdama nuo tėčio su „pavogtu“ telefonu), draugauti su puoduku, sakyti tvirtą NE, pribėgus apkabinti iš mokyklos grįžusius brolį bei seserį, savarankiškai užlipti ir nučiuožti čiuožykla ir apdalinti tėtį visais nurautais aplink augančių gėlių žiedais.
