Netoli Saturnia miestelio - Toskanos regionas Šiukšlių rinkimo terapija
RIMANTĖ: Jau visą mėnesį, kur bebūtume, kasdien būtinai pakeliame bent po vieną šiukšlę. Labai maga papasakoti, kodėl tai tapo ritualu ir gražia šeimos tradicija :)))))
Tam reikia nedidelės kelionės į praeitį – balandžio pabaigą/gegužės pradžią. Kai piktoji ragana signora Teresa įkalino ne tik mūsų kūnus (išvažiuoti negalime, nes sumokėję už du mėnesius, o praėjusios tik trys savaitės, o pinigų ji nesiruošia grąžinti, nes esą pridarėme jai nuostolių... ), bet ir mintis (galvoje sukasi ir sukasi ta pati „plokštelė“: ot ta velnio boba, kaip ji mane nervina, kaip ji mane nervina, kaip ji mane nervinaaaaa), pačiu laiku prisiminiau FRAKTALUS. Nuostabus „išradimas“: ir meno terapija, ir minčių srovės nukreipimas pozityvesne vaga, ir... norų išsipildymas. Cha, pasijutau jei ne padėties, tai bent jau savo smegeninės šeimininke. Čiupau vaikų piešimo sąsiuvinį, pieštukų krūvą ir suraičiau tą „riestainį“, rinkausi kuo šviesesnes spalvas, visaip kaip harmonizavau piešinį, kuris man buvo panašus į linksmą šunį ir... ėmiau sukti galvą, kokį čia gerą ir neatlygintiną darbą galiu padaryti... Nes, kaip žinia, tik tokiu būdu noro išsipildymas nusileis į rankas it cukraus pudra ant pyragėlio...
Ojojoi, kur eiti ir ką gero padaryti??? Eurekaaa. Šiukšlės paplūdimy! Po trumpos agitacijos renkame visa šeima. Rekomenduoju visaip kaip: bendra veikla suartina, pats rinkimas atpalaiduoja, išvalo mintis, aplinka tampa švaresnė ir gražesnė.
Pridėtinė vertė: žodis pamoko, pavyzdys patraukia, ir ne tik mūsų vaikus. PAAIŠKINIMAS, arba kultūrinė šalies ypatybė: kažkodėl visi meta šiukšles tiesiai sau po kojomis ir visur aplink, kiek tik siekia rankos :O, taigi vaizdelį galite sau susidėlioti... Va... Surinkus kokius tris su puse maišo tapo aišku, kad šiukšlių metimas ne ant žemės, o į tam skirtas talpas visai patrauklus ir patiems vietiniams: italams bei neitalams (rumunams, moldavams ir kitų tautų atstovams, nutūpusiems prieplauką su meškerykočiais rankose).
Mūsų vaikai pamažu atrado sąmoningą šiukšlių rinkimo malonumą. Gaja rūpestingai ir tikrai ilgai rinko, aš jai sakau – žemė džiaugsis ir tau padėkos... netrukus prie jos kojų sublizgėjo vienas euras...
Rojui jūra grąžino žaislelį... Nuėjo jis plukdyti tokio „paprygunčiko“, o bangos – tekšt ir nuplovė, bandė dar sugraibyti, tai pats išsimaudė :D Verkė, liūdėjo, mąstė, praėjo gal pora valandų... keletą šiukšlių pakėlė, žaidė toliau prie jūros ir... rado savo žaislelį...:)
O ką aš? Pasižadėjau, kad kasdien pakelsiu šiukšliuką vieną kitą trečią. Tą ir darau, o norai pildosi net nenupiešti :)
