RIMANTĖ: Naujienos iš Saragiolo (liet. Trešnių kaimelio). Kaip čia atsidūrėme? Atbuvę mėnesiuką su kaupu prie kaštųjų versmių, ruošėmės (nebesakau PLANAVOME :))) keliauti pajūriu per Toskaną ir Ligūriją Milano link. Taip ir padarėme – nuvažiavome į Marina di Grosseto ir išsitiesėme prie jūros. O kitą dieną... skaičiau skaičiau apie tuos viduramžių dangoraižius San Gimignano mieste... „Gal pažiūrim, juk tik šimtas kilometrų“, - sakau Mindaugui. – „Pažiūrim“, - atsakė jis.
Tai va, jau kaip ir savaitė praėjo, o tų garsiųjų trylikos bokštų ir San Gimignano dar nepasiekėme, jei ką. Dar daugiau – nuvažiavome į PRIEŠINGĄ PUSĘ. Eee... gal PASIKLYDOME?
Anaiptol. Tokį mūsų kelionės siužeto vingį prilyginome San Galgano abatijai (žr. video). Laikas švelniai (ir nelabai) nuėmė tai, kas nereikaliga. Liko esmių esmė, kuri užgniaužia kvapą. Taip ir mes – visi kompleksai, stereotipai, abejonės ir netgi papildomi kilogramai nubyrėjo kaip tos stogo čerpės, ar kas ten ant vienuolyno stogų buvo :D. Likome tokie esminiai - gryni ir gražūs iki negalėjimo. KELIAUTOJAI.
Taigi, apie virsmo tašką. Iš pradžių sąžiningai važiavome minėtojo San Gimignano link. Artėjo vakaras, pradėjome žvalgytis vietos nakvynei. Užmetėm akį į agriturizmo kampelį prie upelio ir nuvažiavom toliau. Mmm... šalia kelio – ūkininkų namas, gražus pavadinimas SANTA MARIA, senukų trejetas prie stalo pavėsinėje. Aš Vėją į rankas ir – prašyti nakvynės, t.y. leidimo pasistatyti palapinę jų kieme. Manau, jog jau nujaučiate, kad mūsų mažoji keturdantė, pavirtusi šešiadante, gražuolė yra tiesiog neatremiama :DDD
Gavome ne tik jaukų pavėsį, bet ir kvietimą į namus, kuriems, pasirodo, diriguoja senukų marti ukrainietė, kelią prie kalnų upelio, vakarienę, vėliau – itališkus pusryčius, rekomendaciją aplankyti mums vėliau tokia svarbia tapusią San Galgano abatiją, puikius pietus (Tagliatelle su baravykais...eee... du gražiausius ir didžiausius suradome patys..). Romantikos mėgėjams pasakysime, kad šeimininkė Emma jau vienuolika metų Italijoje, tiesiog atvažiavo dirbti, o darbdavys ją bum - ir per tris dienas įsimylėjo bei pasiūlė ranka, širdį ir visą ūkį (13 kiaulių, 2 medžioklinius šunis, 2 katinus, bites bei žemę gėlėms).
Dvi dienas pralepinti ten, buvome perduoti jos dukrai Karinai – iškomandiruoti už maždaug šimto kilometrų Į PRIEŠINGĄ PUSĘ nei keliavome. Neslėpsiu, šiek tiek abejojome, ar verta, nes buvome nusižiūrėję Joninių šventę kaimynystėje, bet laiku susipratome, kad reikia plaukti pavėjui ;).
Mažas kaimelis, Saragiolo, kuriame dabar gyvename (mmm... miegame LOVOJE :P, turime sau mūsų buto Vilniuje dydžio kambarį, katinas ganosi trijų pakopų sode) yra gražutėje vietoje – prie kalno, vadinamo Monte Amiata. Buvęs ugnikalnis, apaugęs (ar, tiksliau, apsodintas) aukštais ir išlakiais medžiais, jei teisingai supratome, kažkokia ąžuolo atmaina, vadinamuoju „geležiniu medžiu“. Žiemą čia lazdomis mojuoja slidininkai, vasaromis mėsas čirškina iškylautojai. Rudenį greičiausiai iš visų pakampių subėga fotografai, nes Monte Amiata dydybė pasipuošia spalvotų lapų skraiste. Fotografams iš paskos klega grybų ir kaštainių rinkėjai – skaniųjų riešutėlių čia tiek, kad užtektų išmaitinti visą Afriką.
Kartu su kojas Italijuje apšilusia Karina (devyneri metai Italijoje) jau spėjome užsiropšti į kalno viršūnę Vetta Amiata (viršūnė 1740m virš jūros lygio), surengti iškylą ir paragauti itališku stiliumi ant grotelių keptos mėsos (jokio išankstinio marinato, o kepant tik druska, ir viskas), gauti pusryčiams šviežutėliausių raguolių ir virtai keptų riestainių su anyžiumi (Karinos draugas Sandro yr kepėjas) ir šiaip visaip kaip lepintis.
Mes laimingi, kad sutinkame gerus žmones, o vaikai – kad gali žiūrėti DAUG multikų bei valgyti DAUG ledų.
Žodžiu, Italija mums per emigrantus visu grožiu skleidžiasi... kaip gerai mokėti ir mylėti rusų kalbą, džiaugiamės, kad ir vaikus į rusų darželį leidome - dabar jie supranta, ką tai reiškia, kai gali va taip sau bet kuriame pasaulio krašte laisvai bendrauti.
Dar suformulavome PIRMĄJĄ KELIONĖS rinktinių raštų tezę: apsistoti verta ne viešbutyje ar kempinge – geriausia palapinę pasiprašius pasistatyti vietinių gyventojų rožyne, vynuogyne, kieme ar alyvmedžių giraitėje. O ANTROJI skambėtų maždaug taip: keliauk ten, kur ... eee... gal neša? Veda? Siūlo? Laukia? Na, tikiuosi, supratote, ką turėjome omenyje? :D