RIMANTĖ: Ne pirmą kartą girdime „kokie jūs drąsūs“, „aš noriu, bet bijau...“ „svajoju pagyventi kaip jūs“... su įvairia intonacija: ilgesinga, pagarbia, nustebusia... „Argi mes drąsūs? – stebisi Mindaugas. Štai jei į Amazones džiungles tokia pačia šeimos sudėtimi ir tik su kuprine ant pečių. Va čia tai drąsu :)“
O aš sutinku, kad mes drąsūs. Norėjome ir išvažiavome :) Paprastai triumfu kaip šokoladu aplietas svajonės iš(si)pildymas ir vainikuoja pasakojimą kaip kad vestuvės pasaką. BET, mano nuomone, tikroji drąsa čia tik prasideda.
Juk kai svajonė virsta realybe, prireikia nė kiek ne mažiau drąsos... joje gyventi. Labai vietoje galima pacituoti Wallis Simpson iš filmo „WE“ frazę: „labai sunku gyventi paskutinėje XX a. meilės istorijoje...“ Gal drąsiai aš čia tą paralelę išvedžiau tarp mūsų kelionės ir Didžiosios Britanijos karaliaus Edvardo VIII meilės paprastai, dukart išsiskyrusiai amerikietei, bet... juk apie drąsą mes čia :) Taigi, viena, kai tave romantiškai dievina karalius, o visai kas kita gyventi su juo po vienu stogu. KASDIEN. Ir kai į tave sudėtos ne tik jo, bet ir pusės pasaulio svajonės. Negi gali juos nuvilti? Pasakyti, kad pavargai, nusibodo jo knarkimas naktimis ir žurnalistų persekiojimas?
Aš apie tai, kad nejučia imu skaičiuoti, kiek dar turim pinigų, kodėl turim tik tiek ir pan. Tuoj pat ima siaubingai erzinti: atvėsę orai, klampi it raistas netvarka namuose, neklusnūs vaikai, susikaupę darbai ir Mindaugas prie kompiuterio (nes ten turiu sėdėti aš :)...
Ir taip visai lengvai bei nepastebimai PAMIRŠTU, kad esame čia, kur NORIME, darome tai, ką NORIME ir turime tai, ko NORIME: jūrą pašonėje, šviežius vaisius ir daržoves, gamtą atidarius namų duris, naują kalbą „krepšelyje“, naujus draugus, naujus keistus maisto produktus ir visą tą neįkainojamą laiką būnant kartu visai šeimai.
Tada ir vėl prireikia gerokos saujos drąsos – pripažinti, kad baigiu nuskęsti nepasitenkinime ir griebtis visų įmanomų šiaudų. Visų pirma – Mindaugo. Ką gi mes darome? ŠEIMOS DIENĄ. Kartu DRĄSIAI iš pat ryto išjungiame kompiuterį, telefoną, vaikų neleidžiame į mokyklą, pasipjaustome morkų (nes pinigų apelsinams ir obuoliams nebėra :)) ir visi einame prie jūros.
Kaip sako mūsų šaunioji šeimininkė Heikė – ĮSIKRAUTI BATERIJŲ. Būtent. Būname tol, kol pajuntame, kad vėl gyvename SVAJONĖJE. Sąmoningai imame džiaugiamės kiekviena diena, nes tas džiaugsmas tik nuo mūsų ir priklauso.
Žinoma, ir papykti normalu – negali visada vaikščioti it su priklijuota šypsena. Bet juk gali tuose piktumuose ir izlumuose nenuskęsti. Nė kojų nesušlapti, jei ką :))