RIMANTĖ: O kodėl turėčiau? Kuo jau ji tokia ypatinga, m? Makaronai Italiją pasiekė iš Azijos, pomidorai – iš Amerikos. Ir kuo čia puikuotis?
Ir taip manome iš tiesų – vienintelis dalykas, kuriuo lietuvių ir italų virtuvė skiriasi, tai pastarųjų begalinis didžiavimasis savąja. Puiki savybė, sakyčiau. Kurią galime iš(si)ugdyti ir mes.
Žurnalistas Paulius Jurkevičius sako, kad Italija skiria daug daug pinigų prominti itališką virtuvę. Na va, atsidustų skeptikai – o kiek skiria Lietuva? Bet juk ne piniguos esmė, esmė – mūsyse :D Mūsų nore didžiuotis tuo, ką turime.
O jau kai vaikščiosime sau kupini pasididžiavimo ir burną praversime tik pagyroms ir įkvepiantiems pasakojimams apie gamybos paslaptis, tuomet pasaulis sutartinai alps dėl lietuviško balto sūrio su kmynais arba obuolinio, kaip didžestyvą ar aperityvą gurkšnos auksinę svarainių užpiltinę ar liepų midų, skanaus džiovintus (ne saulėje, o ant aukšto ;)) svarainius, o per vestuves ir kitas didesnes šventes ant stalo statys grikinę bobą ar dvimetrinį šakotį.
O mes keliausime per pasaulį atlaidžiai šypsodamiesi užsieniečių pastangoms perteikti lietuvišką virtuvę kaip grybai po lietaus visur dygsiančiuose lietuviškuose restoranėliuose.