Netoli Saturnia miestelio - Toskanos regionas Duoda - imk, muša - bėk
RIMANTĖ: Antrąją patarlės dalį jau sėkmingai išbandėme, dabar jaukinamės pirmąją...
Nes kai vaikai eilinį kartą iš parduotuvėlės (tipiniai Toskanos produktai, vietos alyvuogių aliejus bei vynas, sūriai, kumpiai ir t.t. – ji priklauso šeimininkės Aurelijos draugei Alesei) parsinešė dovanų, mes su Mindaugu pasijutome nesmagiai. Hm... kodėl dovanoja vaikams drabužių? Negi atrodome tokie vargšai??? Ei, juk vaikai laksto tik su kelnaitėmis ir basi tik todėl, kad be galo karšta :) Juk ir mes patys kuo menkiau prisidengiame...
O pyragai... kas kelios dienos, vis po pyragą (anyžinį, su migdolais ir cukatomis, su romu...) – gal galvoja, kad neturime, ką valgyti? Gal tai, kad gyvename palapinėje, ir valgome ne prie stalo, o pievoje, atrodo labai liūdnai???
Tada ir susimąsčiau, kad nesame išmokyti ... (PRI)IMTI TAI, KĄ DUODA... Gyvenimas, žmonės, gamta...
Tarsi ir tikimės gerumo, tačiau su juo susidūrus įsijungia avarinė lempelė „kaip nepatoguuuu“ (ką čia apie mus galvoja? ar kažko tikisi? gal nereikia? Lia lia lia :). Abejonių it musių apipulti imame muistytis, mojuoti rankomis, kraipyti galvą ir... bandome pabėgti... nuo gerumo, kurio taip laukėme.
„Nepatogu tik kelnes per galvą mautis“ – mėgsta sakyti kažkuris mano pažįstamas, kurį turbūt taip pat galima priskirti prie liaudies išminčių... Na, gerai gerai, pasikliaujame amžius gryninta išmintimi – imame, dėkojame ir DŽIAUGIAMĖS.
Bet įkyrioji musė ABEJONĖ ir vėl ima zvimbti paausyje... Kiek imti? Visada? Tiek, kiek duoda? Ar nesakys paskui – duok pirštą, tai ranką nukąs??? :O Ech, tegu duoda, kiek nori, o mes, jeigu jau pasirinkome šią kelionę, tai pasižadame su derama pagarba beigi dėkingumu (pri)imti jos duodamus pranašumus ir nepatogumus :). Jei jau nebeplanuojame ir neskaičiuojame laiko, tai tuo labiau reikia paleisti laisva tėkme (negaliu sakyti „laisvu bėgiu“, nes širdį suskausta :) ir dovanų apskaitą.
