RIMANTĖ: Trys savaitės pas Kariną pralėkė nepastebimai, sūpuodamos mus savo kokonišku jaukumu. Bet jau kadangi ryt kelsime sparnus kažkur ten, tolyn, ta proga norisi kažkaip „užsiapvalinti“/ garsiai pasidžiaugti viskuo, ką netikėtai gavome dovanų ir apie ką svajojome: puikią kompaniją, knygų, lovą, šiltą maistą... kaip elementaru, ar ne? Bet mes ne apie tai...
Iš ko susideda draugystė? Sėdėjimo viename suole + 12 metų? Žygių į kaimynų uogienojus + kilbukų žvejybos kūdroje? Kelionės autostopu į pasaulio kraštą (Inga, čia tau :)) O jei tu jau vakarėlių „Kam per trisdešimt“ potencialus dalyvis? Ir visi nusirašinėjimai, meilės-seilės ir nutrūktgalviški nuotykiai liko kažkur nespalvotose nuotraukose ir bendraklasių susiėjimų ūžesyje... Kaip tada užsiauginti draugą? O gal jį galima rasti? Va taip, tiesiog be jokių pastangų?
Taip, kaip radome Kariną. Ir...
...ir... jaukumą būti šalia, gaminti kartu valgyti, žiūrėti senus gerus filmus, matuotis drabužius, juoktis (daugiau kaip dvi valandos etruskų per dieną sukelia nesuvaldomus juoko priepuolius), užsirašinėti auksinius pasakymus tokius kaip „žodžių diarėja“, „iš užpakalio licėjus, iš priekio – muziejus“, „tūkstantis devyni šimtai nutrintų metų“ (na, taip rusų kalba – aukso kasyklos, o su toookiu vedliu, tai gal net ir visų deimantų :)))
Ir... va taip imti ir suprasti – ė, sutampa ne tik liberalus požiūris į drabužių ir tvarkos santykius, senų tėvus kaprizus, yra ir dar kažkas, SUGEBĖJIMAS NETRUKDYTI vienas kitam, bet BŪTI ŠALIA, kai REIKIA.